GRUODŽIO MĖNESIO INTERVIU: komandos gynėjas Marius Vaitkus

      Paskutinį šių metų mėnesį – gruodį, rubrikoje ,,mėnesio interviu“ pakalbinome komandos gynėją Marių Vaitkų. Dvidešimtmetis noriai ir išsamiai papasakojo apie savo krepšinio kelio pradžią, pirmuosius sezonus komandoje ir pastaruoju metu išaugusias minutes aikštelėje.

    – Ar pameni kaip ir kada prasidėjo tavo, kaip krepšininko kelias?

   – Taip, pamenu. Klasės draugų įtakotas pradėjau lankyti sporto mokyklą, krepšinio treniruotes. Tuo metu mano amžiaus grupės nebuvo, tai teko sportuoti su metais, dviem vyresniais bendraminčiais. Tuo metu, mus treniravo Vaclovas Janavičius. Tačiau nepraėjus nei metams, Kretingoje susibūrė ir mano amžiaus,1992 m. gimusių berniukų, grupė, tai nieko nelaukęs prie jos prisijungiau. Nuo tada ir prasidėjo tiek krepšinio subtilybių pažinimas, tiek 074-676 visapusiškas brendimas ir aikštelėje, ir už aikštės ribų. Mūsų treneris buvo Remigijus Malakauskas, labai reiklus ir griežtas treneris ne tik sporto salėje, bet ir už jos ribų. Jis man padarė didžiausia įtaką krepšinyje, puikiai mokėjo bendrauti su jaunimu. Mokėdavo pykti, bet, kai reikdavo, ir pagirdavo. Šis treneris ilgam įkalė į galvą tai, jog geriausias puolimas – gera gynyba.

   – Ar prisimeni savo pirmąjį sezoną už gimtojo miesto komandą, o gal pameni ir pirmąsias varžybas?

   – Žinoma, kad pamenu. Tiesa sakant, sunku prisiminti tik savo amžių, kada debiutavau Kretingos „Kretinga“ komandoje, bet jei atmintis nemeluoja, man buvo 15-16 m. Tuo metu dar lankiau ir žaidžiau už SM-92 (red. sporto mokykla), tai treneris jau kviesdavosi kartu treniruotis su vyrais papildomai. Be abejonės, visada sutikdavau, ir vienais metais mane įtraukė į išplėstinę komandos sudėtį. Sezone pasirodydavau retsykiais, epizodiškai. Tačiau metai po metų, aikštelėje praleistas laikas pamažu augo. O pirmosios debiutinės rungtynės buvo kupinos baimės ir jaudulio. Pamenu, jog žaidėme namuose su Telšiu komanda ir treneris mane išleido į aikštelę. Pirmasis metimas net nelietė lanko, tačiau komandos draugų padrąsintas nenuleidau rankų ir po kelių atakų, perėmęs kamuolį iš varžovų, pelniau pirmuosius taškus karjeroje ginant gimtojo miesto garbę.

   – Ar turi žaidėją, į kurį nori lygiuotis?

   – Neturiu.

   – Įsimintiniausios tavo kaip
C2040-958 krepšininko varžybos arba įsiminęs epizodas iš varžybų?

   – Sunku būtų kažką išskirti, nes gražių pergalių ir apmaudžių pralaimėjimų buvo tikrai nemažai tiek rungtyniaujant MKL (moksleiviu krepšinio lygoje), tiek RKL (regionu krepšinio lygoje). Iš paauglystes laikotarpio labiausiai pamenu pergalę prieš Kretingos SM-91 komanda moksleiviu krepšinio lygoje. Tąsyk aikštelėje vyravo tikras karas (nors abiejų komandų sudėtyse rungtyniavo dauguma draugu), nes niekas nenorėjo pralaimėti. Visas mačas vyko apylygiai, tai rungtynių nugalėtojui išsiaiškinti prireikė net pratęsimo. Smagu, jog būdami metais jaunesni, sugebėjome pasipriešinti tos pačios sporto mokyklos komandai. Žinoma, būnant mažo miestelio komanda, labiausiai patikdavo „įkasti“ didžiųjų miestų komandoms, tokioms kaip Vilniaus KM, Kauno KM, Panevėžio SM ir kt.

   – Žaidi įžaidėjo ir atakuojančio gynėjo pozicijose, kurioje iš jų jautiesi geriau?

   – Laisviau jaučiuosi atakuojančio gynėjo pozicijoje, tačiau reikalui esant žaidžiu ir įžaidėju.

   – Praėjusį sezoną negalėjai padėti komandai dėl kojos traumos, kokia jos būklė yra dabar?

   – Praeitas sezonas buvo labai banguotas būtent dėl kairiojo kelio traumos. Daugiau nei metus laiko gydžiausi operuotą koją ir po praeitų reabilitacijų bandžiau grįžti į komandą. Žinoma, buvo labai sunku, nes baisus buvo kiekvienas kontaktas aikštelėje, koja buvo lyg „svetima“, dar pilnai neįgavusi stabilumo, fizinės jėgos. Visgi, nutariau nerizikuoti sveikata ir tame sezone neberungtyniavau, ėmiau pilnai atstatinėti kojos fizinę būklę individualiai bei su specialistu  pagalba. O šiuo metu apie patirtas traumas negalvoju, ypač rungtynių metu. Jaučiuosi gana gerai, žinoma, patirtos traumos padariniai jaučiami iki šiandien ir jie išliks ilgam, tačiau tai netrukdo aikštelėje atiduoti visų jėgų komandos labui.

   – Sezoną pradėjote 9 pralaimėjimais iš eilės, o galite jį užbaigti 4 pergalėmis iš eilės. Kaip manai, kodėl toks svyravimas?

   – Apie patirtas nesėkmes sezono pradžioje kalbėti labai sunku, ypač, jog keletą varžybų pralošėme labai apmaudžiai. Vienas iš pralaimėjimų faktorių tai, kad sezono starte žaidėme su lygos pretendentais į TOP-4: Raseiniais, Trakais, Taurage. Tačiau smagu, jog po pralaimėjimu komanda nepalūžo psichologiškai ir toliau sieke pergaliu. To pasekoje, dabar turime šansą užbaigti pirmąjį ratą 4-ąją pergale iš eilės. Tai butu didelis stimulas pradėti antrąjį ratą dar kovingiau nusiteikus ir bandyti „įkasti“ lygos favoritams.

   – Esi antras pagal aikštėje praleidžiamą laiką, ar malonu jausti tokį didelį komandos trenerio pasitikėjimą?

   – Be abejo, kad malonu. Komandoje tarp mano pozicijos žaidėjų nemaža konkurencija, o tai, jog aikštelėje praleidžiu daug laiko rodo, kad treneris pasitiki manimi. Kiekvienas žaidėjas nori kuo daugiau rungtyniauti, jog galėtų įrodyti savo vertę. Žinoma, ne visada viskas gaunasi taip, kaip nori, tačiau treneris tai supranta ir niekada neleidžia nuleisti rankų dėl nepasisekusių rungtynių ar žaidybinio epizodo.

Parengė Tomas Kubilius