KOVO MĖNESIO INTERVIU: komandos žaidėjas Martynas Airošius

Prieš prasidedant svarbiausioms RKL A diviziono kovoms pakalbinome ketvirtą sezoną su pertraukomis Kretingos komandoje skaičiuojantį vieną svarbiausių komandos žaidėjų Martyną Airošių. Jis pasidalijo prisiminimais iš praeities, ryšį su vyriausiuoju treneriu bei atskleidė asmenines ir komandines ambicijas.

– Tai tavo ketvirtas sezonas Kretingos komandoje, nebeliko nei vieno žaidėjo iš pirmųjų metų, ar jau jautiesi šios komandos veteranu? Ką atsimeni iš pastarųjų sezonų?
– Per visą tą laiką, net nebuvau pagalvojęs, kad iš tos komandos likom tik treneris Arimantas ir aš, ir kad jau esu skaitomas komandos veteranu. Atrodo taip senai tas pats pirmasis mano sezonas Kretingoje buvo. Buvo labai įdomi patirtis, kadangi, prieš tą sezoną, tikrai neturėjau minties, kad žaisiu Kretingos komandoje. Tuo metu, mano tikslas buvo pabaigus mokykla, išvažiuoti mokytis bei žaisti JAV. Iš pačio pirmo sezono yra daug gerų prisiminimų. Kelis iš jų prisimenu iki šiol: vienas iš jų būtų, kai rungtynėse su Panevežio „Bangene“ trečiame kėlinyje mes atsilikinėjome keliais taškais ir varžovai pelnė taškus su pražanga ir mūsų komandos „mohikanas“ Ramūnas Strazdauskas atsisuko į mus visus ir per visą salę pradėjo šaukti, kad pralaimėjom. Žinoma, buvo pavartotas kitas žodis, bet negaliu jo čia atskleisti, prisimenu tuo metu mes visi likom be žado, kadangi atsilikinėjome keliais taškais ir dar buvo marios laiko iki rungtynių galo. Deja, jis buvo teisus, mes vistiek pralaimėjome tas rungtynes. Kitas atvejis buvo tame pačiame sezone, kai rinkomės į išvykos rungtynes ir visa komanda buvo susirinkusi prie autobuso ir kaip tik vieno žmogaus trūko ir tas žmogus buvo Ramūnas. Palaukėme apie penkioliką minučių ir tada treneris jam paskambino ir paklausė kur jis yra, o jis labai tyliu balsu pasakė, kad yra pasaloje ir negali kalbėti ir jo nebus tą dieną.
Žinoma, pirmasis sezonas labiausiai išliks atmintyje, kadangi tuo metu, buvau vienintelis ne iš Kretingos kilęs žaidėjas ir tas sezonas buvo tikrai sunkus, kovodavom su visais, bet dažnai pritrūkdavo sėkmės, buvo labai sunku kovoti dėl išlikimo A divizione, bet visa tai užgrūdino. Tolimesni sezonai buvo daug geresni, kadangi prie komandos prisijungė daugiau patyrusių žaidėjų: Rytis Zabita, Linas Jonuška, Jurgis Petrauskas, taip pat ir treneris tobulėjo kartu su visa organizacija, žengti dideli žingsniai link profesionalumo, tad tikiuosi nebus sustota ir organizacija, jos personalas, žaidėjai bei sirgaliai toliau tobulės.

– Su treneriu A. Mikaločiumi kartu dirbate jau nuo pirmo sezono, ar tai, kad puikiai žinote jo sistemas ir įtakoja tokį sėkmingą žaidimą?
– Šitame klausime yra tiesos , kadangi treneris Arimantas pradėjo pilną savo sezoną tuo pačiu metu kai ir aš pats atvykau į komandą, tai natūraliai atsirado tarpusavio ryšys, jis manimi pasitikėjo nuo pat pirmų rungtynių, suteikdavo daug laisvės, kad galėčiau daryti tai ką moku geriausia ir niekad nevaržydavo manęs, o pats stengdavausi tą pasitikėjimą atlyginti geru žaidimu, žinoma, ne visada viskas pavykdavo, bet manau iki šios dienos išliko tas ryšys ir esu dėkingas jam.

– Kitose komandose žaidimas nebuvo toks sėkmingas, kaip Kretingoje, tad čia jautiesi puikiai?
– Įdomus klausimas, o ką reiškia nebuvo toks sėkmingas? Nes mano akimis, kuriose komandose rungtyniavau, jose žaisdavau ganėtinai sėkmingai, tiesiog mano rolės būdavo kitokios ir tekdavo prie jų prisitaikyti. Kai po pirmojo sezono Kretingoje, mane pakvietė rungtyniauti už Klaipėdos „Nafta – uni – Akvaservis“ komandą, aš buvau jauniausias žaidėjas toje komandoje, vienintelis, kuris atėjau iš RKL ir niekada nebuvau susidūręs su aukštesnio lygio krepšiniu, turėjau labai daug ko išmokti, bet tą sezoną gerai išnaudodavau gautą laiką. Turėjau tokius komandos draugus kaip Viktoras Chodosovskij, kuris buvo vienas geriausių lygos žaidėjų ir tikras kapitonas, kuris mane išmokė kaip reikia profesionaliai elgtis, bei Donatas Norkus, kuris mano akimis buvo geriausias savo pozicijos žaidėjas lygoje, su kuriuo tekdavo grumtis treniruotėse kiekvieną dieną. Toliau teko rungtyniauti ir Vokietijoje, kur sezonas buvo tikrai neblogas, tiesiog susiklostė aplinkybės, kad teko palikti komanda ir grįžti į Lietuvą ir prisijungti prie LCC komandos. O ten, taipogi, mano rolė buvo kitokia, iš manęs buvo reikalaujama pakilti nuo suolo ir įnešti energijos ir šalto proto į žaidimą ir ,manau, tai man ganėtinai gerai sekėsi daryti. Žaisti teko pas trenerį Marių Tamolį, kuris yra jaunimo tarpe save gerai realizavęs treneris. Vien tai, kad jis nuolatos yra kviečiamas į jaunimo rinktinių trenerių štabą yra aukštas pasiekimas, taip pat negalima nepaminėti, kad toje komandoje taip rungtyniavo ir Vincentas Aleksandravičius, kuris yra vienas geriausių metikų sutiktų mano gyvenime, bei labai geras bei nuoširdus žmogus. Tad nelabai sutinku su tuom, kad sėkmingai aš žaidžiu tik Kretingos komandoje.

– Visada buvai žaidėjas, kuriam svarbu pergalės, taigi kaip įvertintum nuveiktą darbą reguliariajame sezone?
– Manau, kiekvienam žaidėjui yra svarbios pergalės, nes kam tada apskritai žaisti ar užsiimti sportu jei tu nenori laimėti?! Visada svarbiausia yra pergalės, o po to visa kita, pinigai, statistika ir taip toliau. Atvirai pasakius, tai nesu buvęs tokioje komandoje, kuri taip sėkmingai būtų rungtyniavusi, tai galiu vertinti tik teigiamai. Bet tenka pripažinti, kad praeityje per didelis pasitikėjimas pakišo koja, todėl šį sezoną, manau, tiek treneris, tiek žaidėjai vertiname atsargiai, einame į kiekvienas varžybas kaip į atskirą istoriją, bei, žinoma, visada bandome kovoti tik dėl pergalės.

– Ketvirtfinalio serijoje susitiksite su stipriu varžovu Plungės ,,Olimpu“, ko tikitės iš šios serijos?
– Visu pirma, tai labai tikiuosi didelio sirgalių susidomėjimo bei palaikymo, kadangi mūsų jaukioje salytėje, galima sudaryti tikrai labai triukšmingą atmosferą, o tai, manau, tik į naudą. Visi žinome koks užrašas kabo Plungėje (red. ,,Sveiki atvykę į pragarą“), todėl sirgalių palaikymas turi dar didesnę svarbą, o kas liečia varžovų komandą, tai viena aišku, kad nebus jokių lengvų pasivaikščiojimų ir jei norime laimėti šią seriją, mes turėsime įrodyti tai aikštelėje. Žinom kokia komanda yra Plungė, jie niekada nepasiduoda ir kovoja iki galo, todėl juos ir gerbiam. Jeigu, tikrai norim keliauti toliau, tai bus puikus varžovas, kad įrodytumėm tai.

– Reguliariajame sezone užėmėte trečią vietą, kokios jūsų ambicijos sezono finiše ir kaip toli jūsų manymu galite nukeliauti?
– Na, tai kam eiti žaisti, jeigu aš negalvočiau, kad galime kovoti dėl medalių, kaip ir minėjau, turime eiti į kiekvienas varžybas ir įrodinėti, kad mes esam verti žengti toliau, šioje sezono stadijoje nebėra silpnų priešininkų, o dėl to, tik įdomiau. Ačiū už dėmesį.

Parengė Tomas Kubilius